Luisas Kerolis

,, Jūrų Vėplys ir Dailidė"

O saulė švietė taip karštai

Virš jūros ir krantų:

Ji nutvieskė ramias bangas

Spindėjimo srautu.

Atrodė keista - buvo tai

Vidurnakčio metu.

Mėnulis blykčiojo niūrus,

Nes manė, kad slapčia

Nėra ko saulei po laidos

Sugrįžt ir šviesti čia.

,,Kaip tai bjauru,- pasakė jis,-

Taip tyčiotis nakčia!"

Atrodė jūra ten šlapia,

Smėlys - sausu, sausu.

Nė debesies, nes danguje

Nebuvo debesų;

Neskrido paukštis virš galvos,

Joks paukštis iš tiesų.

Tenai Vėplys su Dailide

Sau vaikščiojo abu;

Raudojo jie, kad smėlio daug,

Kad smėlio su kaupu.

Kalbėjo: ,,Jei nušlavus jį,

Tai būtų nuostabu!"

,,Jei septynioms mergaitėms duot

Po šluotą į rankas,

Ar jos,- teiravosi Vėplys,-

Galėtų jį nukast?"

Dailidė kūkčiojo: ,,Vargu

Ar joms išeitų kas".

,,O Austrės, eikite pas mus! -

Pradėjo melst Vėplys. -

Ar nevilioja vaikščiot šiš

Sūrus paplūdimys?

Geriausia bus, jei ne daugiau

Kaip keturios išlįs".

Seniausia austrė tylomis

Tepažvelgė tenai,

Pamirkčiojo ir galvą tik

Papurtė sau silpnai.

Tai reiškė, kad iš lovos kelt

Nepanorės jinai.

Atbėgo ketvertas jaunų

Smagiai, be apdairos:

Palteliai tvieskė ir veidai,

Ir batai nuo švaros.

(Keistoka buvo visa tai,

Nes be kojyčių jos.)

Jas sekė keturios tuoj pat

Ir tiek dar iš paskos;

Apsčiai ir greit jos ėmė eit,

Ir taip be pabaigos.

Ir visos ropštėsi guviai

Ant kranto nuo bangos.

Nuėjo mylią ar daugiau

Dailidė su Vėpliu,

Liūdni susėdo pailsėt

Pakrantėj ant uolų.

O visos mažos Austrės juos

Apspito rateliu.

,,Pats laikas,- tarė joms Vėplys,-

Pasikalbėt šį tą:

Apie kopūstus, karalius,

Laivus, kurie greta.

Nuspręst, kam kiaulės su sparnais

Ir jūra ko karšta".

Sušuko Austrės: ,,Dar pradėt

Negalim tos šnekos.

Uždusom, riebios mes, sunku

Mums bėgti iš paskos!"

Dailidė tarė: ,,Neskubu!"

Dėkingos liko jos.

,,Tik duonos,- pratarė Vėplys,-

Betrūksta mums... Tačiau

Juk su pipirais ir actu,

Atrodo, bus gardžiau.

Jei, Austrės pasiruošę jūs,

Pradėsim užkandžiaut".

,,Bet tik ne mus!- sušuko jos

Ir mėlo pamaži.-

Kaip jūs, toks geras ir švelnus,

Sumanėt kėslą šį?"

,,Ar matot...- tarė joms Vėplys,-

Kokia naktis graži?

Jūs puikios, į kvietimą tuoj

Atsilėpėt karštai!"

,,Labai prašau, atpjauk man dar,-

Dailidė jam į tai.-

Aš antrą kartą tau sakau,

Nejaugi apkurtai?"

,,Man gėda,- graužėsi Vėplys,-

Kad taip dabar darau.

Po to, kai išviliojom jas,

Kai ėjom vis vikriau!"

Dailidė teatsakė jam:

,,Tik sviesto tepk storiau!"

,,O Austrės,- tarė vėl Vėplys,-

Aš jūsų taip verkiu".

Bet atsirinkęs stambesnes,

Jis nosinę sykiu

Ištraukė iš kišenės ir

Prispaudė prie akių.

Dailidė tarė: ,,Štai koksai

Gyvenimas trapus!

Ar grįšit, Austrės, dar namo?‘‘

Bet atsako nebus.

Vargu ar keista, nes visas

Suvalgė jie perpus.

Ačiū.